- paniūra
- paniū́ra sf. (1) Jon, Vžns, paniūrà (2, 4), paniurà (2, 4)
1. nusiminimas, melancholija: Varnėnas nežino paniuros ir nuliūdimo Blv.
2. scom. paniurėlis: Žmogus paniū́ra, kas niūromis žiūri K.Būg. Šitas paniū́ra nieko gero nepasakė Dglš. Nebūk ir tu kap tas Juozo paniurà – aš tau raukytis neduosiu! Dsm. Ot paniura, bijo ir akių pakelt! Alv. Su paniūra žmogum kalbėk, bet ir akmenį kišenėj turėk Rod. Su paniūrom sunkiai susikalbėsi Prng. Ko tu vaikščioji kap paniūrà, niekam žodžio nepratardamas! Dv.
◊ iš paniūrõs (paniurõs, paniurų̃ J.Jabl, paniūrų̃ Slm, paniùrų) niūriai, galvos nepakeliant, iš padilbų: Iš paniūrõs žiūri jis, t. y. paniūrom J. Tokia paniurakė – ka veiza, vis iš paniurõs Lkv. Jis kai jau leptels iš paniurų̃ ką, tai nei į kišenę dėt, nei už pečiaus mest Srv. Jis iš paniùrų į mane pažiūrėjo Lš. Kap paklausk jo ko nors, tai tik žiūri iš paniurų kap vilkas ir tyli Vs. Žiūri kažkaip iš paniurų – per kaktą Lnkv.
Dictionary of the Lithuanian Language.